Aktualios temos

Finansinių sandorių mokestis

Pastarųjų metų ekonominis nuosmukis sukėlė daug diskusijų apie finansų rinkų reguliavimą ir valdymo politiką. Vienas populiariausių instrumentų, siūlomų pastaruoju metu – Finansinių sandorių mokestis (toliau - FSM). 

Mokesčio paskelbimo Lietuvoje aplinkybės ir diskusijų būtinybė

Lietuva atidėjo planus įvesti Finansinių sandorių mokestį dėl Skandinavijos bankų susirūpinimo šio mokesčio įtaka Lietuvos finansų rinkai. Dar 2012 m. gruodžio 14 d. premjeras A. Butkevičius buvo paskelbęs, jog Lietuva taps 12-ąją šalimi, įvesiančia mokestį. Tačiau 2013 m. sausio 4. d. premjeras pakeitęs savo poziciją pareiškė, kad mokesčio įvedimas atidedamas. Galima daryti prielaidą, kad Skandinavų bankų įtaka Lietuvos finansiniam sektoriui yra didelė. Tačiau kita vertus Švedija turi patirties, kai panašus mokestis buvo įvestas šalyje, tačiau po kelerių metų atšauktas, kaip nepateisinęs lūkesčių, neefektyvus ir sukėlęs nereikalingos sumaišties finansų rinkose.

Švedijos eksperimentas su sandorių mokesčiu, jau spėjęs tapti  vadovėliniu pavyzdžiu, prasidėjo 1984 m. (mokesčio įvedimas buvo paskelbtas 1983 m. spalio 24 d., kas lėmė 2,2% rinkos kritimą tą dieną) apmokestinant tiek vertybinių popierių pirkimą, tiek pardavimą (0,5% akcijų ir obligacijų sandoriams, 0,02% išvestinių finansinių instrumentų sandoriams). Mokesčio įvedimo iniciatoriai buvo leiboristų partija, o parlamente priimto sprendimo nepalaikė nei Švedijos finansų ministerija, nei verslo ir finansų sektoriai. Per sekančius dvejus metus parlamentas sulaukė spaudimo padidinti valstybės pajamas, surenkamas iš sandorių mokesčio, todėl 1986 m. liepą pirminis mokestis buvo padvigubintas. Tačiau oponentai apkaltino vyriausybę ekonominio nestabilumo skatinimu, o 1989 m. politinio klimato pasikeitimai sąlygojo abejonių dėl mokesčio efektyvumo viešą pripažinimą, kadangi nebuvo sulaukta planuotų biudžeto įplaukų, instituciniai investuotojai perkėlė savo prekybą į neapmokestintas šalis, o valstybės skolinimosi kaina išaugo. „Eksperimentas“ baigėsi tuo, kad 1991 m. gruodžio 1d. finansinių sandorių mokestis Švedijoje buvo panaikintas (Suomijoje analogiškas mokestis panaikintas 1992 m.).

Prancūzija dar 2012 m. rugpjūčio mėn., buvo viena iš mokesčio įvedimo pradininkių Europoje. Tačiau jau 2013 sausio pradžioje „Business Insider“ publikavo straipsnį pavadinimu „Prancūzijos finansinių sandorių mokesčio eksperimentas virsta didžiausia nesėkme“. Straipsnyje teigiama, jog mokesčio įvedimas skatina rinkas rinktis mokesčiu neapmokestinamus, o tuo pačiu rizikingesnius finansinius instrumentus. Kitais žodžiais tariant – vietoj nesaikingos spekuliacijos pažabojimo, mokestis skatina spekuliacijas perkelti į „tamsius, mažiau reguliuojamus rinkos kampus“. Objektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad Prancūzijoje, skirtingai nei EK siūlymu, mokestis buvo įvestas prekybai akcijomis ir paskatino investuotojus perkelti aktyvus į prekybą išvestiniais finansiniais instrumentais. Tačiau pati rinkos dalyvių elgsenos tendencija rodo, kad bet kokio mokesčio įvedimas skatina ieškoti priemonių jo išvengti.

FSM įvedimo prielaidos ir jo pobūdis

Mokesčio dydis skiriasi priklausomai nuo  finansinių instrumentų tipo (akcijų ir obligacijų sandoriai paprastai apmokestinami didesne mokesčio norma (0,1%) nei išvestiniai finansiniai instrumentai (0,01%)), prekybos vietos ir pirkėjo ir pardavėjo statuso. Tačiau kadangi finansų rinkos tapo globalios informacijos sklaidos ir technologijų požiūriu, transakcijų perkėlimas taip pat tapo lengviau įgyvendinamas. 

Argumentai už

Trumpo laikotarpio biržos spekuliacijos dažnai nurodomos kaip kainų nepastovumo priežastis.  Todėl vyriausybės intervencija siekiama sumažinti trumpo laikotarpio prekybą taip palaikant kainų pastovumą, ypač ekonominių svyravimų laikotarpiu.

Argumentas remiasi prielaida, kad yra teigiamas ryšys tarp trumpo laikotarpio spekuliacijų ir padidėjusio rinkos nestabilumo. Tokios buvo J. M Keynes prielaidos po Didžiosios depresijos. Tačiau dar 1953 Milton Friedman pastebėjo, kad spekuliacijos bendrai negali būti destabilizuojantis faktorius. Jei taip būtų, rinkos dalyviai prarastų savo pinigus. Finansinių sandorių mokesčio įtaka rinkos nestabilumui priklauso nuo rinkos dalyvių struktūros. T.y. jei trumpo laikotarpio spekuliantų užimama rinkos dalis nėra reikšminga, finansinių sandorių mokestis bendram paveikslui rinkos nestabilumo požiūriu, įtakos beveik neturės.

Biudžeto pajamų didinimas yra gan dažnas mokesčio šalininkų argumentas. Tačiau šio argumento trūkumas yra tas, kad niekas, prieš įvedant mokestį negali pasakyti, kokia suma galėtų padidėti valstybės iždas. Jei prognozuojamos sumos nėra ženklios ir reikšmingos, gali atsitikti taip, kad mokesčio administravimo išlaidos viršys laukiamą naudą. 

Šalių, prisijungusių prie mokesčio taikymo interesas gana aiškus. Įvedus finansinių sandorių mokestį šalys galėtų palengvinti į ES biudžetą mokamų nacionalinių įmokų naštą. Jei ES padidintų savo nuosavus išteklius, tuomet valstybės narės galėtų mažiau mokėti ES iš nacionalinių biudžetų. Europos komisija mano, kad „galimi nuosavų išteklių šaltiniai, laipsniškai pakeisiantys nacionalinius įnašus ir palengvinsiantys nacionalinių iždų naštą, galėtų būti šios finansinės priemonės (šis sąrašas nėra baigtinis): finansų sektoriaus apmokestinimas ES. FSM nurodytas kaip naujas nuosavų išteklių šaltinis, įtrauktinas į ES biudžetą.

Argumentai prieš

Tačiau FSM teigiamo poveikio rinkai ir ekonomikoms įrodymai nėra gausūs, todėl jo įvedimas susilaukė gausaus pasipriešinimo tiek iš politikų, tiek iš ekonomistų, tiek iš finansinių paslaugų sektoriaus bei investuotojų, nes mokesčio įvedimo poveikis yra įvairiapusis.

Mokesčio įvedimo oponentai teigia, kad tai padidintų rinkos nestabilumą, sumažintų rinkos likvidumą, prekybos apimtis, tuo pačiu mažintų kainų efektyvumą, didinant kapitalo kainą ir mažinant vertybinių popierių vertę. Taip pat finansinių sandorių mokesčio įvedimas paskatintų prekybos vertybiniais popieriais judėjimą į kitas rinkas, neapmokestintas minėtu mokesčiu, tuo sąlyginai mažinant rinkų konkurencingumą. 

Teoriškai finansinių sandorių mokestis gali tiek sumažinti, tiek padidinti rinkos nestabilumą, priklausomai nuo kitų scenarijaus veiksnių ir finansų rinkų tipų. Todėl teorinių finansinių sandorių mokesčių įtakos finansų rinkų stabilumui modeliai gana skirtingi, nes jie kuriami remiantis skirtingomis prielaidomis. Tiek teoriniai tiek praktiniai tyrimai rodo, kad finansinių sandorių mokesčio ir jo įtakos kainų stabilumui argumentas negali būti naudojamas nei mokesčio šalininkų nei oponentų, kadangi toks ryšys nėra moksliškai pagrįstas, o cituojant tik vienos ar tik kitos krypties mokslinių tyrimų rezultatus imamasi manipuliacinių veiksmų.

Galima FSM įtaka Lietuvos finansų rinkai

Pagrindinis argumentas finansinių sandorių mokesčio įvedimui  - biudžeto pajamų papildymas. Tačiau mokesčio įvedimo šalininkai dažnai naudoja naivų laukiamų pajamų apskaičiavimo metodą, daugindami mokesčio tarifą ir esamą sandorių skaičių, darydami prielaidą, kad rinka yra statinė. Kitaip tariant, mokesčio įvedimas prognozuojamas ignoruojant mokesčio įtaką prekybos apimčių pokyčiams. Tokios prielaidos taikymas ženkliai pervertina potencialias biudžeto pajamas, nes neįvertinamas sandorių mokesčio ir prekybos apimties ryšys. Daugelio mokslinių tyrimų išvadose galime rasti, kad stebimas atvirkštinis ryšys tarp sandorių mokesčio ir prekybos vertybiniais popieriais apimties. Prekybos apimtis gali sumažėti įvedus finansinių sandorių mokestį. 

Šis “mažas” mokestis iš tikrųjų yra apgaulingas, nes bus skaičiuojamas nuo kiekvienos operacijos (apyvartos).  Pastebėtina, kad beveik kiekviena vertybinių popierių operacija bus apmokestinta 0,1% (0,2% abiems sandorio pusėms) nesvarbu, ar pelningas ar nuostolingas buvo sandoris. FSM būtų net 2,2 karto didesnis nei šiuo metu Lietuvoje taikoma  biržos komisinė įmoka už sandorį (0,045 %) .

Kiek Lietuvos biudžetas gautų pajamų iš FSM? Kol kas niekas tiksliai neskaičiavo. Todėl tikėtina suma gerokai svyruoja. „Aš esu įsitikinęs, kad tai per metus būtų dešimtys milijonų litų ir galbūt dar daugiau“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo eurokomisaras A. Šemeta. Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas abejojo, ar per metus būtų surenkama daugiau nei 10 milijonų litų. 

NASDAQ OMX duomenimis reguliuojamos ir nereguliuojamos rinkų prognozuojamas mokestis pagal faktines apyvartas galėtų būti  vidutiniškai 6,5 mln. Lt/per metus. Tačiau, įvedus minėtą mokestį, apyvartos tiek biržoje, tiek už biržos ribų ženkliai kris. Taigi automatiškai tokios sumos iš mokesčių tikrai nebus surinktos, o jų administravimas kainuos brangiai, taip pat neaišku kas ir kaip juos administruos.

Akivaizdu, kad aukščiau minėtos prognozės daromos remiantis nekintančių rinkų prielaida, kas metodiškai nėra teisinga. W. Shwert ir P. Seguin pasiūlė modelį, kuriame prognozuojamos mokesčio pajamos įvertinant mokesčio įtaką prekybos apimtims ir kainos stabilumui. Tik įvertinus pastarąją kombinaciją, dar pridėjus palyginti jaunos ir ne itin likvidžios rinkos prielaidas, galima atlikti mokslinius tyrimus ir jais grįsti mokestinių pajamų skaičiavimo rezultatus.

Taip pat nereikia pamiršti, kad įvedus FSM Valstybei išaugs skolinimosi kaina rinkoje (investuotojai, kurie neišlaiko VVP iki išpirkimo datos  0,1% mokestį įskaičiuos į gaunamą pajamingumą ). Sumažės ir  VVP (ypač trumpalaikių) likvidumas, nes perleidžiant juos antrinėje rinkoje vėl reikės mokėti po 0,1%. (Pavyzdžiui, pirminio platinimo VVP aukcione 2012 m. lapkričio 5 d. vienerių metų trukmės iždo vekselių pajamingumas buvo 0,628%. Norint parduoti šiuos VP antrinėje rinkoje vien Mokestis sudarytų 0,2% (abiem sandorio šalim) t.y. 32% nuo gautinų pajamų. )

Kiekviena pensijų fondų operacija bus apmokestinta, tai tiesiogiai atsilieps būsimiems pensininkams, nes jų kaupiama suma mažės. Lygiai taip pat aktualu ir visų kitų investicinių fondų dalyviams, kuriems greičiausiai Mokestis bus perkeltas didinant fondų mokesčius.

Tiek dėl vidaus, tiek dėl užsienio investicijų mažėjimo Lietuva, kaip valstybė, nebus įdomi ne tik užsienio finansiniams investuotojams, taip pat ir vietiniai smulkieji investuotojai nebesidomės vietinėmis kompanijomis.

Europos parlamentas svaria balsų dauguma balsavo už finansinių sandorių mokesčio įvedimą. Tačiau žvelgiant iš Lietuvos pozicijos, nereikia pamiršti, kad nebūtinai sutampa šalys, gavusios finansinę paramą iš Europos biudžeto krizės metu ir negavusios, taip pat kokio masto buvo suteikta finansinė parama. Skirtingai nuo Pietų Europos šalių Lietuva gana efektyviai tvarkėsi fiskalinės drausmės priemonėmis, kai tuo tarpu Europos biudžeto pinigai buvo nukreipti narėms, ilgus metus vedusioms neatsakingą biudžeto politiką. Todėl kyla loginis klausimas – ar Lietuva, įvesdama finansinių sandorių mokestį teisingai prisidėtų savo mokesčių mokėtojų pinigais?

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuo 2012 metų pradžios, pertvarkius šalies finansų rinkos priežiūros sistemą, Lietuvoje pradėti taikyti nauji mokesčiai rinkos dalyviams, kuriais jie prisideda prie finansų rinkos priežiūros sistemos išlaikymo. Jų įmokos sudaro 50 proc., o sekančiais metais sudarys jau 70 proc.  Lietuvos banko įstatyme numatytų maksimalių įmokų dydžių.  Per tokį trumpą laikotarpį dar papildomo Mokesčio įvedimas rinkos dalyviams būtų neproporcinga ir neprotinga našta. 

Kapitalo rinkoje FSM traktuotinas kaip mokestis rinkos likvidumui. Likvidumo Lietuvos rinka šiuo metu tik siekia, nes jis yra mažas (pavyzdžiui, vidutinė dienos apyvarta akcijomis Vilniaus biržoje 2012 m. III ketvirtį buvo tik 775 tūkst. Lt). Mažoms kapitalo rinkoms, kokia ir yra Lietuvos rinka, mūsų nuomone, mokestis įtakotų rinkos susitraukimą  iki 90%, o kadangi infrastruktūros prie tokių veiklos apimčių palaikyti neapsimokėtų, tai praktiškai  inicijuotų mažų rinkų, įskaitant Lietuvos, uždarymą. 

Taigi, įvedus Mokestį, kapitalo rinkos užuomazga Lietuvoje ir įdėtos pastangos jos plėtrai būtų numarintos. Rinkos uždarymo įtaka Lietuvai būtų itin žalinga: nebebūtų reikalinga visa rinkos infrastruktūra, pensijų ir investiciniai fondai visas Lietuvos gyventojų ir įmonių lėšas investuotų tik užsienyje, verslas visiškai priklausytų nuo bankų kreditavimo, nes alternatyviam finansavimui kelias būtų užkirstas.